Ąžuolpamūšės piliakalnis

Piliakalnis yra dviejų upių santakoje. Iš šiaurės jį juosia Tatula, iš pietų ir pietvakarių – Ūgės upė. Piliakalnio aikštelė trikampė, apie 60 m ilgio, aikštelę juosia gynybinių pylimų liekanos. Šoniniai šlaitai apie 9 m aukščio, beveik statmeni, ardomi upių tėkmių.  Piliakalnis įrengtas ir apgyventas IX-XI a. Čia stovėjusi žiemgalių medinė pilis buvo Šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad pastatuose buvo akmenų krosnys, smėlio sluoksnio grindys, kiemas grįstas akmenimis. XIII a. šaltiniai nemini Ąžuolpamūšės piliakalnio, tačiau čia vis dar gyveno žmonės, kadangi netoliese yra kapinynas. Tik XIII a. pabaigoje vokiečių ordinui nukariavus Žiemgalą paskutinieji gyventojai apleido šį kraštą ir gyvenimas Ąžuolpamūšėje nutrūko. 

„Ąžuolpamūšės piliakalnis – reto grožio gamtos kampelis 1,2 km į šiaurės vakarus nuo kelių Pasvalys-Biržai ir Via Baltica sankirtos, skendintis ąžuolų, liepų ir uosių ūksmėje. Derlingos Tatulos slėnio pievos susilieja su Mūšos lanka, įkalnėmis nubanguoja kaimų laukai. Niekur nerasi tokių gražių aukštumėlių, kaip čia, tokių aukštų, skardėtų krantų, kokius išplovė mažytė Ūgė. Čia pabuvojęs gamtosaugininkas Viktoras Bergas pelnytai šį rajono kampelį pavadino Šiaurės Lietuvos Šveicarija“ (A. Stapulionis. „Pasvalio rajono piliakalniai“. – Darbas, 1977, Nr. 89, p. 3, 4). 

Dėl išskirtinio grožio ir natūralumo daug kas Ąžuolpamūšės piliakalnį vertina kaip smagaus laisvalaikio vietą. Nuo pat ankstyvojo pavasario iki vėlyvo rudens, jei nešalta – net ir žiemą čia lankosi žmonės. Vos tik šlaituose nutirpsta sniegas, atbėga vaikai ieškoti pirmųjų žibučių, vasarą traukiama į turistinius žygius. Yra graži tradicija Žemės dieną čia kelti inkilus paukščiams. Vasarą piliakalnyje daug jaunimo, sutiksi ne vieną šeimą, užsukusią pailsėti ar kokią šventę švęsti, pasidžiaugti gamta, papramogauti, paragauti laužo dūmais pakvipusio kepsnio. <…> Mėgstantiems fotografuoti atsiveria nuostabūs vaizdai, užsuka čia ir jaunavedžiai gražiausių gyvenimo akimirkų įamžinti.

<…> Piliakalniu buvo domimasi, jis minimas ir senuose dokumentuose; viename iš jų rašoma: „Pagonybės laikais čia buvo gynybinė pilis, kurios liekanos ligi šiol dar matomos ant aukšto kalno už Pasvalio miesto įtekant Totolai į Mūšą“ (VUB, Fondas A-3862. Lietuvos ir Ukrainos provincijos pranciškonų vienuolynų inventoriai už 1664-1681 metus. Dokumentas Nr. 36467).

<…> Istorikas archeologas Gintautas Zabiela sako, kad Ąžuolpamūšės piliakalnio istorija siekia XI-XII, o gal ir XIII amžių. Vadinasi, prisiliečiama prie devynių šimtų ar net tūkstančio metų senovės. Ąžuolpamūšės piliakalnio radiniai buvo tyrinėjami Vilniuje, šiuo metu juos visus galima apžiūrėti Pasvalio krašto muziejuje.

1983 m. prie piliakalnio įkurtas skulptūrų ansamblis („Metraštininkas“, „Sėjėjas“, „Šokėjai“, „Nykštukai“ ir kt.), kurį įrengė liaudies meistrai, čia susirinkę į kūrybinę stovyklą.

2009 m. liepos 6-ąją, švenčiant Lietuvos Tūkstantmetį ir „Tūkstantmečio odisėjai“ pakvietus viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti „Tautišką giesmę“ į Ąžuolpamūšės piliakalnį rinkosi žmonės iš viso Pasvalio rajono. Optimistiškai nusiteikę, pamiršę darbus ir rūpesčius, visi mėgavosi švente, klausėsi dainų, eilių. Po sugiedotos „Tautiškos giesmės“ nuaidėjo trys patrankos šūviai: už Lietuvos Tūkstantmetį, už Lietuvą, už Pasvalio rajoną ir jo gyventojus. Tai tapo gražia ir pasminga tradicija, švenčiama kasmet.

Legendos. Viena legenda sako, kad ant piliakalnio buvęs dvaras, kuris prasmego. Pirmą Velykų dieną čia gyvenęs ponas varė savo baudžiauninkus žemę arti. Kai šie grįžo iš darbų, dvaro neberado. Dabar kas naktį išeinančios dvi mergaitės, nulipančios laiptais prie vandens ir mazgojančios nosines ir lėkštes. Gaidžiams užgiedojus jos tuoj pranyksta. Eidami pro kalną žmonės neramiai suklūsta išgirdę po žeme gaidžius giedant, dalgius plakant, varpus skambant.

Kita legenda liudija, jog kartą prie piliakalnio vyrai naktigonėje ganė arklius, sėdėjo prie laužo. Staiga nuo kalno atėjo gražus ponaitis su lazdele, pasisveikino ir prisėdo pasišildyti. Vienas vyras jam pasiūlė uostomo tabako. Ponaitis paėmė, bet uostė ne pro nosį, o pro burną. Tada vyrai pamatė, kad jo nosis be šnervių. Kai sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir nuėjo atgal į kalną. Netrukus pasigirdo trenksmas ir vyrai staiga buvo apipilti vandeniu. Taip įvairiausiais bauginimais piliakalnis gynėsi nuo niokotojų bei saugojo savo paslaptis.

Socialiniai tinklai

Draugystės g. 2, Raubonių k., LT-39447 Pasvalio r.

Draugystės g. 2, Raubonių k., Pasvalio r.

Visos teisės saugomos 2009-2024 © Raubonių kaimo bendruomenė