ISTORIJA

ISTORIJA

Truputis istorijos

Raubonių kaimas yra už 10 kilometrų nuo Pasvalio į šiaurę. Kaimas įsikūręs gražioje vietoje – dviejų kelių sankirtoje. Senieji Raubonys driekiasi šalia kelio į Biržus, naujieji – kitoje Tatulos pusėje. Pro šalį eina tarptautinis kelias Via Baltica. Juo mašinos rieda į Latviją, Estiją ir kitas šiaurės Europos šalis. Šis naujasis kelias nutiestas per Raubonių gojelį, apie 1958-1960 metus. Anksčiau į Rygą kelias ėjo per kaimą. Todėl seniau Raubonys buvo plačiai žinomas kaimas, ne tik dėl kelio, bet ir dėl malūno, bei vilnų karšyklos– verpyklos. 
Senasis Raubonių kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas jau 1588 metais (Upytės žemės teismo knygose). 

Malūno pastatas yra seniausias mūsų kaimo statinys – gražus raudonų plytų namas pastatytas vaizdingame Tatulos slėnyje. O upės vandenys anksčiau sukdavo malūno girnas. Dabar tik pavasariais patvinusi Tatula išsilieja, apsemdama augančius alksnynus, vanduo priartėja prie pat malūno, lyg prašytusi panaudoti jo veržlią srovę. Per keletą dienų nuvilnija, nušniokščia patvinusi upė, paskui nuslūgsta vandenis atidavusi Mūšai. Vandens prisodrintos sužaliuoja ievos, lankoje pražysta purienų kilimai. 

Rasti dokumentai liudija, kad 1775 m. Raubonyse grūdus malė vandeningos Tatulos upės tėkmės įsukti 2 mediniai ratai sukę 2 girnas. Tuomet Raubonių vandens malūnas buvo vienintelis Krinčino parapijoje. 
1907 m. Raubonyse pradėjo veikti iš raudonų plytų sumūrytas malūnas ir vilnų karšykla-verpykla su Anglijoje ir Švedijoje supirkta technologine įranga. Girnos nustojo suktis 1985 m., o karšykla-verpykla uždaryta 1997 m. birželio 13 d.
Šiandien šis svarbus praeities architektūrinis ir retas inžinerinis objektas su gerai išsilaikiusia technologine įranga turi unikalią vertę. Todėl jis tapo valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu ir laukia tolimesnių Vyriausybės sprendimų.

Apie 1933 m. pastatytas senojo Raubonių kaimo kryžius. 

Nuo 1949 metų pradėjo formuotis „Mūšos“ kolūkis, kuris vėliau buvo pervadintas į žemės ūkio bendrovę, o nuo 2001 metų tapo privačių asmenų nuosavybe.

1969 metais įrengtas pirmasis šiltnamis. Vėliau pastatyti stikliniai žieminiai šiltnamiai, juose buvo auginamos gėlės ir daržovės. Šiltnamiai, buvę vieninteliai rajone, veikė iki 1993 metų.

Nuo 1960 metų kūrėsi naujoji gyvenvietė. Naujakuriai kėlėsi iš aplinkinių: Raudonpamūšio, Ąžuolpamūšio, Trečionių, Našlėnų ir kt. kaimų. 

1950- 1976 m. Raubonys buvo apylinkės centras. Nuo 1976 m. kaimas priklauso Saločių seniūnijai.

Nuo 1951 m. kaime veikia biblioteka. 

Kultūros namai įkurti 1958 m. 

Felčerinis- akušerinis punktas atidarytas 1960 m. Nuo 1996 m. veikia bendrosios praktikos gydytojo kabinetas. 

Paštas atidarytas 1968 m. 

1968 m. pastatytas kolūkio administracinis pastatas su kultūros namais.

1968 m. pastatytas pradinės mokyklos pastatas ir mokykla iš Ąžuolpamūšės kaimo persikėlė į naujas patalpas Raubonyse. 2009 metais mokykla uždaryta.

1971- 1991 m. veikė buitinis gyventojų aptarnavimo paviljonas.

1972 m. pastatytas vaikų lopšelis- darželis veikė iki 1991 m. 

1996 m.įkurta Raubonių koplyčia.

2003-02-19 įsteigta kaimo bendruomenė.

2006 m pastatytas kaimo kryžius, skirtas koplyčios įkūrimo 10–mečiui.

2009 m. pastatytas stogastulpis, skirtas Lietuvos Vardo paminėjimo Tūkstantmečiui.

Stogastulpis „Lietuvai“. Nuotrauka iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų.

Kaime gyvena per 500 gyventojų.

Netoli stūksantis Ąžuolpamūšės piliakalnis siekia X- XV a. ir yra saugomas valstybės archeologijos paminklas. Jį juosia upė Tatula ir upelė Ūgė. Nuo piliakalnio, pro šimtamečius medžius, atsiveria gražus vaizdas į lankas. Ūgė tuoj už piliakalnio įteka į Tatulą, o ši skuba atiduoti savo šaltus vandenis Mūšai. Kai pavasarį upės patvinsta, vanduo užlieja lanką. Tada ji tyvuliuoja lyg jūra. Lanką juosia aukšti šlaitai. Gal buvusios plačios upės krantai? Pavasariais jie mėlynuoja nuo žibučių. Žibutės išdabina ir piliakalnio šlaitus, žiūri ir negali atsigrožėti gamtos sukurto stebuklo.

Gražu piliakalnyje ir rudenį. Medžiai numeta lapus ir stovi tokie dideli ir rimti, lyg susimąstę senoliai. O vėjas lyg išdykęs berniūkštis braido po margaspalvius lapus. Paskui suberia juos Tatulon ir Ūgėn. Apsnigtas piliakalnis dar gražesnis. Rymo toks išdidus ir baltas. Ledas sukausto srauniosios Tatulos vandenis. Tokia ramybė… Už poros kilometrų, Saločių link, yra vaizdingas Senvagės vingis. Čia savo takus turi žvejai, bebrai, pavasariais peri gražuolės gulbės. Garsiai klykauja gervės. Tyliai plukdo vandenis Mūša. Tik vėjas šiurena švendres, saulėje sublizga šoktelėjusi virš vandens žuvelė. Taip ramu, tokia palaima vis skubančiam mūsų kaimiečiui… Taigi… 

Vakare žvelgiant nuo Alytaus gatvės, Senvagės link atsiveria nuostabus saulėlydžio spalvų žaismas. Gražus mūsų kaimas, nuostabios apylinkės.